Acerca de

Golden Sparkles

Adventas

Laikas įvykyje ir įvykis laike...

Šiuose žodžiuose atrandame kiekvienas save. Taip, esame įvykis. Iš amžinybės ir Dievo artumos įsiveržiantis į laiko erdvę per tėvų tarpusavyje besidovanojančios meilės kelią. Esame Dievo įvykis. Esame laiko žmonės. Dievo sukurti ir tėvų pradėti. Laiko dėka skaičiuojantys savo gyvenimo dienas. O jos ir vėl visus mus pakviečia į nuostabią, sklidiną įvairių patirčių, tylos ir maldos, šurmulio ir nuostabos, ruošos ir laukimo kelionę. Advento kelionę link Šv. Kalėdų Nakties tiesos. Mums reikia Advento patirties. Pasninko ir maldos. Susilaikymo ir tylos. Išvalyto žodyno ir nuskaidrintos širdies. Atleidimo ir susitaikymo. Gerų darbų ir rūpesčio artimu. Reikia Advento kaip nuostabios, visus mus vienijančios į Dievo Tautos Kelionę link Tiesos. Ar ji įmanoma šiais laikais? Ar įmanoma pažinti ir sutikti tiesą šiandienos nuomonių erdvėse? Ar verta įžengti į tiesą, kuomet daugelis susižavi iškreiptų veidrodžių atspindžiais? Besitęsiančio karantino, susikaupusio nuovargio ir kylančių įtampų akivaizdoje ar verta laukti švenčių? Kažkur pasimetusios ir įstrigusios dovanos, negrįžę artimieji, ištuštėję namai, skambantys prašymai laikytis atstumu, mažiau bendrauti ir likti įsitempus prisilietimų  santykiuose su žmonėmis nesugadina šventinio prakilnumo? Ar verta eiti į Kalėdų Nakties slėpinį ir aplankyti Gimusio Vaikelio Prakartėlę įrengtą bažnyčioje? Taip! Kodėl? Nes esame iš tamsos pašaukti į šviesą. Esame kviečiami atrasti savyje didelę Dievo malonę – būti Viltimi, Tikėjimu ir Meile savo aplinkoje. Mums svarbu ir būtina paliūdyti širdies ramybę daugeliui ją kažkur išbarsčius. Mums reikia šviesos ir grožio savo namų erdvėse žaliaskarės eglės spindėjime ir vaikyste alsuojančių žaislų trapume. Namų jaukume ir mielinės tešlos raugo skonio, pyrago kvapo ir kūčiūkų žaismo delnuose. Mums viso to reikia. Nes grožis yra tiesos antspaudas. Mums būtina atrasti grožį ir tiesą. Atrasti vėl save. Apsispręsti už artimą ir savo namus, už kaimyną ir bendradarbį, už mieste sutinkamą svetimšalį, pabėgelį ir emigrantus, silnuosius ir negalinčius savęs apginti. Mums būtina visa tai atrasti. Kad būtume atrasti. Kad mus atrastu Meilė, atrastų Dievo Žvilgsnis, atrastų Kūdikio rankos ir dangaus pasilenkimas į žemę. Mums reikia atsiverti Meilei. Nes Meilė išlaisvina. Meilė gelbsti. Meilė - tai žemė, kurią reikia suarti ir aplaistyti minčių, jausmų bei širdies prakaitu. Tai Dievo dovana drąsiems ir pasiruošusiems rizikuoti žmonėms, mokantiems paprastai ir atvirai žvelgti į pasaulį. Meilė skirta žmonėms, mokantiems pasitikėti ir vertinti kitų skirtas dovanas, neskaičiuojant, ar dovana buvo didelė ar maža. Šiemet mums visiems labia reikia tikrosios Šv. Kalėdų prasmės, turinio ir žinios. Juk Šv. Kalėdų žinia – Dievas tapes Žmogumi. Šv. Kalėdų prasmė – mums parengto išganymo aušra. Šv. Kalėdų turinys – asmeniškai kiekvieno rankomis paliečiama Meilė. Šv. Kalėdų nuostaba – savimi ir per save paliūdyti meilę artimui. Šiemet mums reikia visa tai patirti. Asmeniškai ir kartu. Namuose ir savo bažnyčių erdvėse. Susitikimuose ir nuotoliuose. Šiemt mums reikia visa tai patirti širdimi. Kad ateinačiuose metuose ramybės žmonėmis išbūtume meilės tarnystėje vienas kitam kasdienybės ir buities tikrovėje. Vienas kito tiesoje.

 

Šiemet kartu įžiebkime žvakes adventiniame vainike, tapdami keliu Dievui ateiti pas mus. Įžiebkime kiekvieną sekmadienio rytą Šv. Juozapo bažnyčios erdvėje...

Pirmoji žvakė

Pranašų žvakė – Iz 9, 1: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“.

Šis vainikas su keturiomis žvakėmis - tai Advento simbolis. Evangelijos įkvėpta, Bažnyčia su degančiais žiburiais budi ir laukia Viešpaties atėjimo. Adventas – trumpiausių metų dienų ir ilgiausių naktų metas, todėl ir mes dabar pasiilgstame šviesos, mokomės ją branginti ir dėkoti už ją pasaulio Kūrėjui. Melskime dangaus Tėvą, kad Jis palaimintų šį Advento vainiką ir mūsų pastangas parengti savo širdis Jo Sūnaus atėjimui.

Dieve, mūsų Tėve! Tu pamilai šią žemę ir jos gyventojus, todėl atsiuntei savo Sūnų, kuris tapo mūsų Broliu ir, gelbėdamas mus, atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Tačiau Tu, Tėve, prikėlei Jį iš mirties ir išaukštinai, kad mes visuomet galėtume su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į Tave. Tavo Sūnus Jėzus yra gyvas čia, mūsų bendruomenėje, ir Tu nuolat kvieti mus Jį atpažinti ir pamilti. Šiandien mes pradedame švęsti Adventą – džiaugsmingo laukimo, budėjimo, atsinaujinimo dienas. Ši uždegta žvakė tegul liudija mūsų troškimą priimti Jėzų į savo širdis ir drauge su Juo Tave garbinti, Tau dėkoti, visų žmonių Tėve. Tu per amžius esi didis savo gailestingumu ir meile. Amen.

Antroji žvakė

Betliejaus žvakė – Mch 5, 1: „O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį: jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus“.

Uždegdami antrąją Advento žvakę, mes prisimename savo tikėjimo protėvių giesmę: „Viešpatie, tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui“ (Ps 119). Amžinasis Dievas ir šiandien nepaliauja kalbėjęs mums ir laukęs mūsų atsako. Mes meldžiame sau atvirumo bei drąsos priimti Dievo žodį ir pagal jį gyventi. Mes pasitikime Viešpaties pažadu nuskaidrinti gaubiančias žemę sutemas ir atnaujinti žmonijos veidą.

Dangaus Tėve! Sukūręs pasaulį ir žmonių giminę, Tu per visus amžius ieškojai kelių į žmogaus širdį. Iš kartos į kartą Tu kalbinai išrinktąją Izraelio tautą savo nuostabiais darbais ir savo įkvėptųjų pranašų žodžiais. O kai prisiartino malonės metas, Tu prabilai per savo mylimąjį Sūnų, gimusį iš moters, ir viskuo, išskyrus nuodėmę, tapusį panašiu į mus. Tai buvo Tavo svarbiausias Žodis, Tėve, nes per Jį pamatėme, koks esi mums ištikimas ir geras. Visi šventieji Raštai išsipildė Jame, o tūkstantmečius trukę žmonijos lūkesčiai ir viltys tapo didinga tikrove, kai savo krauju nuplovęs mūsų kaltes, Jis dosniai išliejo mums savąją Dvasią. Mes laukiame tos dienos, kada galėsime išvysti Tave, Dieve, veidas į veidą, ir amžinai džiaugtis Tavo šviesoje. Amen.

Trečioji žvakė

Piemenėlių žvakė – Lk 2, 9-10: „Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“.

Šiandien įsižiebs dar viena žvakė Advento vainike. Dar daugiau šviesos pasklis aplinkui. Bažnyčia šį sekmadienį apaštalo Pauliaus žodžiais skelbia: „Viešpats yra arti“. Prašykime malonės, kad galėtume pajusti Kristaus artumą, Jo meilę ir bičiulystę. Kiekviena gyvenimo akimirka mums dovanoja susitikimą su Kristumi. Kai klausomės Jo žodžių, kai mylime vienas kitą, kai drauge meldžiamės ir dalijamės Šventąją Eucharistijos Duoną, Jis yra su mumis.

Dangaus Tėve! Tu nenorėjai būti savo vaikams tolima ir šalta žvaigždė visatos platybėse, abejingas ir nebylus pasaulio stebėtojas. Prabilęs iš degančio krūmo, Tu pranašui Mozei pasakei savo vardą: „Aš esu, Kuris esu“. Per visą žmonijos istoriją Tu buvai su mumis ir dėl mūsų. Tavo pėdomis išmarginti visi žemės takai. Tu ėjai į tremtį, į vergiją, į dykumą, kad guostum ir stiprintum savo tautą. Didžiausi žmonių giminės nusikaltimai nesugriovė Tavo palankumo mums: nedėkingam ir neištikimam kūdikiui Tu iš naujo tiesei draugystės ranką, nes Tavo širdis, Tėve, negalėjo nemylėti mūsų. Mes patyrėme brangiausią Tavo artumo ženklą, kai Tavo Viengimis Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi, kad pasiliktų su mumis iki laikų pabaigos, vesdamas į Tavo meilės prieglobstį. Amen.

 

Ketvirtoji žvakė

Angelų žvakė – Lk 2, 11-12: „Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose “.

Šį sekmadienį dega visos keturios Advento žvakės – mūsų atgimusios vilties, atnaujinto pasitikėjimo ženklas. Kaip šie žiburiai vienas po kito plėtė šviesos ratą tarp mūsų, taip ir mes patys esame pašaukti gerumo spinduliais persmelkti pykčio, neapykantos, susvetimėjimo tamsybes. Tik tada pasaulis pažins ir priims Kristų, kai mes kiekvienas tapsime „šviesos vaikais“ ir savo gyvenimu liudysime Dievo gailestingumą ir meilę.

Šventasis Tėve! Tavo Viengimis Sūnus Jėzus prisiėmė mūsų trapią žmogišką prigimtį, kad mes per Jo dievystę galėtume būti panašūs į Tave. Tapdamas visų tarnu ir mylėdamas mus iki galo, iki kryžiaus mirties, Jėzus įkūnijo Senosios Sandoros pranašų viltį, kad lauktasis Gelbėtojas išgydys žmoniją savo žaizdomis. Kai Tu išaukštinai Jėzų savo dešinėje, mes pamatėme, Viešpatie, kad ne maldų ir aukų gausybė teikia Tau šlovę, bet sugraudinta ir nuolanki širdis. Per savo Sūnų, atiduotą į žmonių rankas, Tu apreiškei meilę, kuri gali išgelbėti pasaulį ir mus visus priartinti prie Tavęs, Tėve. Laukdami Tavo Sūnaus garbingo atėjimo, mes dėkojame Tau už malonę būti Tavo vaikais. Palaimink mūsų pasiryžimą nešti pasauliui Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną ir liudyti Tavo prisiartinusią karalystę. Amen.

 

Palaiminto Advento kelio...

 

Kun. Ričardas DOVEIKA, parapijos klebonas